Kruvini eigulio regėjimai

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Kruvini eigulio regėjimai

Rašyti  zuikute2 on Kv. 05 28, 2009 11:34 pm

Atokiame Žemaitijos kaimelyje gražiai ir laimingai gyveno šeima. Penkių sūnų tėvas, pagaliau sulaukęs dukters, krykštavo lyg mažas vaikas. Du vyresnieji jau buvo sukūrę šeimas ir džiaugėsi pirmosiomis atžalomis, kai gimė Brigita. Taip ji iš karto tapo teta vyresniems už save sūnėnams.
Brigita buvo graži ne tik kūdikystėje. Jau j šeštokę spigindavo akimis vyresniųjų klasių berniukai. O ji pati — kazokiškai vikri, pionierių ratelių, komjaunuoliškų vakaronių aktyviausioji dalyvė. Brigita labai pasitikėdavo žmonėmis (gal net per daug), turėjo dešimtis draugų. Su artimesniais nesisekė — vienas (jau baigus mokyklą) iš pat pradžių panoro suriesti į ožio ragą, reikalavo aklo paklusnumo, kitas spaudė pinigus ir nekart nenupirko net saldainių, trečias gėdijosi pasirodyti su ja žmonėse ir bendravimą įspraudė tarp keturių sienų.
Tą vasarą su tėvu ėmė dėtis keisti dalykai. Toptelėdavo kokia kvaila mintis, visiškai nesusijusi su prieš tai buvusiomis, iškildavo kraupūs vaizdiniai, ausyse suskambėdavo šalia nesančių žmonių balsai. Pjaustant žiemai papuvusias ilgas lentas, jam staiga dingtelėjo: „Kam jas trumpini, juk darysi karstą!" Kitą dieną, grėbstydamas šiukšles, sodo pakrašty rado duobę, kurios forma priminė kasamas kapinėse.
-Tėte, pamatysi, blogiausia diena bus trečiadienis,— ištarė Brigita, kai jis pavargęs klestelėjo ant prieangio suolo.
„Dukrele, tu man daugiau nieko nebepasakysi",— kakodėl šovė galvon mintis. Dar nesuvokė, kad jame įsikūnija ekstrasensinės savybės. Išėjusi į gimtadienį, Brigita namo nebegrįžo.
— Motin, važiuojam tenai, jaučiu, kad jai blogai,— pasakė jis švintant.— Važiuojam tuoj pat, negaiškim nė minutės! Renkis gi vikriau! —suriko, visai nesivaldydamas. Žmona apstulbusi pažiūrėjo į nerimo kupinas vyro akis ir neprieštaraudama pašoko iš lovos.
Jie nulėkė į ten per vėlai. Paskambino, niekas neatsiliepė. Tuomet pastūmė neužrakintas duris ir atsidūrė svetainėje. Brigita kabėjo po stakta, prilaikoma odinio rankinuko dirželio. Namas atrodė kaip išmiręs. Jis puolė vienur, kitur. Ir tik trečiajame kambaryje išvydo bet kaip išsidraikiusius kūnus — ant dviejų sofų, po veidrodžio staleliu, ant kilimo, prie durų. Visi buvo girti, nes nosį užėmė vyno ar alaus tvaikas. Prie fotelio bolavo vėmalų dėmė. Sienas drebino knarkimas. Išgirdusi motinos klyksmą, iš po veidrodžio stalelio užtinusį veidą pakėlė raudonplaukė mergšė.
— Ką jūs padarėt? — sušnibždėjo tėvas.
Kai jis nukėlė dukterį ir paguldė ant sofos, vėl išgirdo keistus žodžius: „Tai tavo žudikas". Staiga atsisukęs, tarpdury pamatė liesą išstypusį šių namų šeimininką. Nors viskas labai jau turėjo priminti savižudybę, tėvas nė kiek neabejojo, jog Brigita buvo pasmaugta.
... Vaikščiodamas po mišką (jau trisdešimt metų dirbo eiguliu toje pačioje girininkijoje), jis ėmė pastebėti keistus dalykus — palinkusį medį, kuris griuvo jo akivaizdoje, kiauksinčią ir tarsi norinčią pulti lapę, kažkokį anksčiau nematytą iššiepusį dantis graužiką. Panoro viską registruoti. Susirado storą vyriausiojo anūko sąsiuvinį ir ėmė rašyti — kiekvieną dieną. Kaip švietė saulė, iš kurios pusės pūtė vėjas, kokias mašinas sutiko kely.
Trečią vakarą po laidotuvių, eiguliui begulint lovoje, pats užsiplieskė šviestuvas (jungiklis buvo tvarkingas ir niekuomet neatšokdavo) — viena lemputė, suspindusi it saulė, staiga perdegė, kitos penkios, baimingai virpėdamos, vos švietė. „Tai šeši mano vaikai",— pagalvojo. Sudardėjo stogas, pasigirdo čaiži ir širdį verianti aimana. Ir jis vėl aiškiai pamatė tarpdury išnirusį užmiegotą išstypėlio veidą. O ryte tėvas pastebėjo, kad labai išretėjo plaukai, o ant rankų pridygo aštrių šerių. Per porą mėnesių jis visiškai nupliko. Nuvažiavęs į prokuratūrą, gavo leidimą su advokatu dar kartą peržiūrėti bylą. Joje buvo daug pasikeitimų. Deja, ne tokių, kokie turėtų būti normalioje valstybėje. Nuotraukos, kurioje Brigita stovėjo tarp išstypėlio ir jo draugo, eigulys neberado. Bevartant puslapius, iškrito kita fotografija — Brigita, iki pečių užsiklojusi antklodę (tarsi ji galėtų prilipti ir pati laikytis prie vertikalaus kūno!), o iš šonų visiškai nematyti barzdoti vyriškiai. Tėvas nė kiek neabejojo, kad nagus prikišo liegardos — išstypėlio draugo sugyventinė. Ji dirbo rajono laikraščio fotokorespondente, tad sumontuoti nuotrauką moteriškei nebuvo naujiena. Negana to, pervertę dar tris puslapius, jie išvydo anksčiau neregėtą naujametinį atviruką, kuriame labai matyta rašysena buvo prikringeliuota: „Ignacai, karštai bučiuoju Tave, sveikindama su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais. Tavo meilužė Brigita".
Grįžęs namo, tėvas susirado kažkada fotokorespodentės užrašytą jos telefoną, vardą ir pavardę. Rašysena buvo ta pati. Jis suvokė, jog prieš du mėnesius smarkiai suklydo — Brigitos kūną reikėjo vežti Klaipėdon. Ir bylą pradėti tenai. Tai, kad vietiniai teisės .o. papirkti, jam nekėlė jokių abejonių. Magnetofono kasetė, j kurią susirinkusieji įrašinėjo girtas kalbas, iš bylos irgi dingo. Jis prisiminė, kad, apžiūrėjęs Brigitos galvą, prie nugaros nerado jokios veržimo mėlynės, dirželis irgi buvo gana keistas. Ant kaklo aptiko smaugimo pirštais, o ne odinės juostelės, žymes.
Dar po keturių mėnesių ligoninėje mirė fotokorespondente, ir eigulį persmelkė mintis: tai Dievo ranka. Jis atsivertė tos dienos užrašus ir pamažu iššifravo šiurpius vaizdus: sugyventinis sugriebia korespondentę už plaukų ir keliu smūgiuoja į nosj, atsilošia ir ištiesta koja spiria jai į pilvą. Kitos dienos vakare atlekia greitoji, įtarę apendicitą, operuoja, bet nieko ypatingo neranda. Jos būklė vis blogėja, ir dešimtą dieną, pro langą įspindus raudonai saulei, moteris miršta. Taip niekas ir nesupranta, nuo ko. Oficiali mirties priežastis — įsisenėjusio apendicito komplikacijos.
Eigulio atkaklumas pačių aukščiausių instancijų klerkams buvo tarsi peilis po kaklu (bylą du kartus grąžino peržiūrėti rajonui). Keturis mėnesius išlaukęs audiencijos Vilniuje, parodęs savo užrašus ir išdėstęs kelis jau išaiškintus žmonių dingimus ar žmogžudystes, ekstrasensas išgirdo: „Tai ko jūs pagaliau iš mūsų norite? Įsisteikite padėkų knygą, tegul visi, kuriems padėjote, išreiškia savo pagarbą ir susižavėjimą jūsų talentu". Eigulys apstulbęs nepajėgė nė žodžio pratarti.
Teisybės ieškotojų ir atskleidėjų visais laikais (o ypač šiais, nepriklausomais) niekas nemėgo. Ne tik nemėgo, bet stengėsi juos izoliuoti. Tad ir jį, tarsi kokį Klimašauską, pasistengė įkišti (tiesa, ne prievarta, o apgaulės būdu) psichiatrinėn. Visa tai skambėjo maždaug taip: „Palikite savo užrašus, mes pažiūrėsim, o jus pasiųsim gydytojų komisijai, kuri oficialiai pripažintų, kad galite verstis šiuo amatu". Lyg jis imtų už savo paslaugas iš žmonių kokius pinigus. Eiguliui nė minties apie tai niekada nebuvo.
Taip naivusis miškininkas savo noru atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tiesa, sąsiuvinio niekam nepaliko, tarsi nujausdamas, kad jis dingtų be pėdsakų — kaip nuotrauka, kasetė ar neapžiūrėtas lavono kūnas. Vietoj žadėtų tyrimų ir pokalbių su specialistais jis gavo patiems agresyviausiems psichiniams ligoniams skirtas injekcijas. Tokių vaistų, prieš kuriuos ir aminazinas atrodė kaip vieno procento boro rūgšties tirpalas prieš gryną spiritą. Bendros palatos ligoniai net ir negaunantį injekcijų eigulį būtų išvedę iš pusiausvyros—kažką bambantys užmerktomis akimis, slankiojantys pakampėmis, kilnojantys antklodes ir ieškantys paslėptų bombų, pilotuojantys kosminius XXI amžiaus pabaigos laivus, mėtantys iš užančių gyvates, draskantys nematomus voratinklius, sugraužiantys per dieną du kilogramus daktariškos dešros. Jis nevalingai net ėmė pavydėti jiems vaikiško nerūpestingumo.
Prabudęs antrąją naktj, ekstrasensas pajuto, jog lovoje jie guli trise — ligonis iš kairės, švelniai glostydamas, šnibždėjo: „Nensi, nebijok, Ronaldas šiandien vakarieniauja su Tečer", o dešinysis vokiškai šūkčiojo kariškas komandas.
— Ar jūs čia nedarot, kaip darė Sacharovui? — paklausė jis vyriausiojo gydytojo, dar prieš atiduodamas drabužius. Dabar, po trijų dienų šioje negyvenamoje saloje, mediko patikinimai atrodė tokie pat nerealūs kaip palatos sugulovų svaičiojimai.
Vėl atėjęs į gydytojo kabinetą, ant stalo pastebėjo aukščiausiosios instancijos atsiųstą raštą, kuriame nė žodžio nebuvo apie ekstrasensinių sugebėjimų tikrinimą. Pagrindinė mintis (iš to, ką spėjo peržvelgti prieš įeinant kabineto šeimininkui) — senio mergaitė nenužudyta. Atseit ko jis čia ieško šiknoj kopūstų. Paskutiniai sakiniai, kurių „ligonis" nespėjo perskaityti, matyt, nedviprasmiškai turėjo reikšti jo neutralizavimą.
Gydytojas įėjo kartu su psichologe, kuri smulkiai surašė visą eigulio gyvenimą. Ketvirtą dieną, arkliškiems vaistams jau atlikus savo juodą darbą, iškvietė profesorių, kuriam įvertinus ir buvo surašyta „centrinės nervų sistemos sutrikimo" diagnozė. Be to, vienas jaunas gydytojas pridūrė, jog būtų gerai išspręsti „šio žmogaus tinkamumo vairuoti transporto priemones" klausimą. Pajutęs pragaištingą vaistų poveikį, ekstrasensas tualete ėmė spjaudyti nenurytas tabletes.
avatar
zuikute2
Admin

Pranešimų skaičius : 21
Join date : 2009-05-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://magisko.forumo.biz

Atgal į viršų Go down

Re: Kruvini eigulio regėjimai

Rašyti  zuikute2 on Kv. 05 28, 2009 11:34 pm

Baigiantis antrai košmariško įkalinimo ligoninėje savaitei, atvažiavo vyriausiasis sūnus ir... nepažino tėvo. Pakalbėjęs su gydytojais, suprato, jog gražiuoju tėvo neatgaus. Tuomet paprašė išleisti savaitgaliui. Tik taip ir pavyko išlaisvinti senąjį eigulį. Jis buvo toks nusilpęs ir apatiškas, jog negalėjo net šakių pakelti. Smarkiai pykino, tarsi negaunant eilinės narkotikų porcijos. Stiprieji vaistai buvo taip sugraužę organizmą, jog teko kreiptis ligoninėn — savo rajone. Du mėnesius leido vitaminus, specialiai maitino, savaitgaliais išleisdami namo. Eigulys toliau rašė. Apie jo sugebėjimus sužinodavo vis daugiau žmonių, daugėjo ir tokių, kuriems jis konkrečiai padėjo.
66 metų buvęs rusų armijos praporščikas nužudė keturiasdešimtmetę žmoną. Tris iš keturių vaikų pasiėmė velionės brolio šeima, gyvenanti Minske. Giminės iki šiol mano, jog tai lietuviškosios mafijos darbas. Žudiką nustatyti eiguliui padėjo tai, kad jo kambario (kaip ir to, kuriame įvyko tragedija) langai žvelgė į tas pačias pasaulio šalis.
Vilniuje išėjo iš namų ir negrįžo jauna mergina. Sužinojęs jos dingimo dieną (šis dalykas jam yra pats svarbiausias, kiti duomenys neturi tokios didelės reikšmės), ekstrasensas apstulbusiems tėvams paaiškino, jog ji draugavo su vedusiu vyru, kuris skolindavosi pinigus ir negrąžindavo. Aferistai išdūmė į Maskvą ir slapstosi nuo policijos. Eigulys nuramino tėvus, kad ji gyva ir netrukus apsireikš. Tą patį vakarą mergina ir paskambino.
Kai kreipėsi, prašydami nustatyti Miltkonių skerstgatvyje rasto negyvo traktorininko mirties aplinkybes, ekstrasensas nieko negalėjo pasakyti, nes tai atsitiko treji metai prieš Brigitos mirtį. Tokiais atvejais jo sąmonė negauna jokios informacijos.
Be pėdsakų pražuvo išėjusi iš namų nėščia mergina, vis kartojusi, jog nusižudysianti. „Ar pasiėmė pinigus, dokumentus?"—pasiteiravo ekstrasensas tėvų. Paskui, žvilgtelėjęs į užrašus, pasakė, kad ji gyva ir netrukus sugrįš. Taip ir buvo. O „jaunikis" po mėnesio sutiko vesti apgautą merginą.
Vokiečių okupacijos metais buvo toks atvejis, kai už dvidešimt vokiečių belaisvių turtingi olandai išpirko iš IX forto kelis žydų vaikus. Eigulys gavo iš Izraelio laišką-prašymą surasti maždaug 1939-aisiais gimusį žmogų — tos šeimos sūnų, kuriam tada buvo dveji metai. Pasižiūrėjęs į atsiųstą nuotrauką (vyro ir žmonos), nuojautos vedamas žiniuonis nuvyko į Biržus, kuriuose vienos parduotuvės direktorius buvo žydas. Panaši jo gyvenimo istorija, tačiau gimęs dvejais metais anksčiau. Kelionė į Panevėžį irgi baigėsi be rezultatų. O vidinis balsas sako, kad ieškoti reikia Utenoje. Tai viena iš nedaugelio neatskleistų paslapčių.
Kartais eigulys įspėja tokias detales, kurios net patyrusiems kriminalistams neprisisapnuotų: nužudytas ir Nerin įmestas vaikinas vilkėjo geltona striuke su mėlynu užtrauktuku. Jo merginai, pažiūrėjęs į akis, pasakė: „Pasilik sūnų savo draugo atminimui". Tuomet ji buvo nėščia tik mėnesį ir vėliau iš tikrųjų pagimdė sūnų.
Žuvusio Kačerginėje žmogaus radimo raktas buvo arklys, figūravęs tos dienos eigulio užrašuose. Ne pats keturkojis, o jo simbolis, suprantamas tik pačiam žiniuoniui. Nukritęs nuo arklio, velionis susižalojo smilkinį. Jj paėmė pakeleivinga mašina. Pavežė iki apleistų, šiukšlinų kultūros namų. šalia šaltos, neveikiančios katilinės, ekstrasenso manymu, turėjo būti sušalęs raitelio lavonas. Ten jį ir rado giminės — beje, kraujuotu smilkiniu. Liudininkų, mačiusių tuos įvykius, nebuvo.
Savo vizijose eigulys išvydo dingusio kauniečio mirtį — peiliu subadytą kūną giminaičiai pakabino dešrų rūkykloje ir lyg šunį išrūkė. Lavono likučius ir pelenus iškratė sąvartyne. Galima įsivaizduoti, koks siaubas apėmė giminaičius, kai nurodytoje vietoje jie iškapstė apskrudusius kaulus ir velionio drabužių liekanas.
Moteris iš Klaipėdos atsiuntė vasario 16-ąją dingusio vyro jūreivio nuotrauką. Ekstrasensas nustatė, jog tą dieną laivas prisišvartavo viename Graikijos uoste. Nusiuntė vietovės brėžinį su pažymėta lavono buvimo vieta. Uosto pavadinimą patarė sužinoti pagal laivo dienoraštį. Jeigu našlė nėra turtinga, mintis apie vyro palaikus ilgus metus taip ir liks tik graži vizija.
Viename Vilniaus pakraščio rajonų buvo nužudytas septyniasdešimtmetis rusas. Dvi jo dukterys ištisas dienas veltui ieškojo išėjusio į daržą pasikasti krienų ir nebegrįžusio tėvo. Jį vadino „dievo karvyte", toks buvo ramus ir niekam neužkliūvantis. Vis kartodavo: „Mergaitės, aš gyvensiu 99 metus!" Pikti kaimynų liežuviai plakė skaudžiau už karklo vyteles: „Paslydo girtas ir prasiskėlė gaivą į kanalizacijos dangtį!" „Niekur senis nedingo, užsibuvo pas bobas. Pasigniaužys ir grįš". Jaunesnioji duktė viltingai pagalvodavo: „Tegul jis, pagrobtas marsiečių, sau sklando kažkur aukštybėse skraidančia lėkšte. Nors ir niekad jo nebepamatyčiau — svarbiausia, kad būtų gyvas". Lavoną rado po 40 dienų.
Išgirdusi apie žemaitį aiškiaregį, duktė paskambino, tikėdamasi ką nors išgirsti apie žudiką ir mirties aplinkybes. Senis papasakojo viską lygiai taip pat, kaip buvo — jos tėvą keliais smūgiais į pakaušį nužudė netoli statybų, įmetė pamatų duobėn, apkrovė šakom. Paskui, susigriebę, jog gali greitai rasti, ištraukė ir nusviedė į šalia tyvuliuojantį tvenkinį. Per laidotuves turėjo ateiti jaunas gražus šventikas ir pasakyti gražią kalbą. Tačiau žudiko (-ų) žymių aiškiaregio sąmonė neatkūrė. Matyt, čia buvo tas variantas, kai nematoma likimo ranka apsaugo jį nuo keršto. Tais atvejais, kai gali kilti grėsmė ekstrasenso gyvybei, jo sąmonę aptemdo tarsi kokia uždanga.
Viename Dzūkijos miestelyje vyras, tariamai įtūžęs nuo išsigalvotos žmonos neištikimybės (vedė ją, jau turinčią vaiką), sukapojo gyvenimo draugę kirviu. Slėpdamas nusikaltimą, nesibodėjo bet kokių priemonių — viešinčiam rajone aukštam valstybės vyrui guodėsi ir prašė padėti surasti žudiką. Paskui vietinei prokuratūrai pateikė magnetofono kasetę, kurioje esąs įrašytas pokalbis telefonu, kai nežinomas asmuo už žmonos buvimo vietos nurodymą pareikalavęs iš vargšo našlio 5 milijonų talonų. Ekspertai, atidžiai perklausę abi puses, išgirdo tik banalias „Aliukų" daineles. „Gyvulys, mus dar už nosies vedžioja",— neslėpė pasipiktinimo tardytojas. Eigulys tiksliai apibūdino žudiką, nupasakojo, kaip viskas įvyko, tačiau lavono buvimo vietos negalėjo nurodyti. Matyt, taip Dievo įsakyta — kas žino, ko griebtųsi cholerikas kūnkirtys.
Aiškindamasis iš Aukštaitijos kilusio lakūno savižudybę, žiniuonis nustatė, jog buvo dalijamasi turtu, prieš pat mirtį girdimi garsai ir kalbos, nors žmona su vaiku buvo kitame kambaryje. Velionis turėjo pistoletą, kulka pataikė į smilkinį, perlėkė kiaurai ir įsmigo į duris, iš kurių ir po šiai dienai kažkodėl neišimta. Vėl kažkas papirko prokurorą? Beje, klebonas leido karstą įnešti į bažnyčią — vadinasi, jis irgi nujautė, jog savižudybės nebuvo nė kvapo.
Visais išvardytais atvejais eigulio nustatyti ir nenustatyti žudikai tebėra laisvi.
Paskambinęs iš Alytaus susirūpinęs žmogelis pasiguodė, jog iš buto dingo 9000 dolerių. Viską išsiklausinėjęs, ekstrasensas patarė paklausti trimečio sūnaus. Ir tikrai — vaikas prisipažino užkišęs pinigus už sofos.
Sėdėdamas ant kelmo prie upelio, eigulys netikėtai pajuto, jog kažkur netoliese, gal gretimame kaime, vyksta kažkokios grumtynės, liejasi kraujas. Ir tarsi koks maišas ant dešinio peties plumptelėjo vardas—Paulius. Kodėl Paulius? Grįžęs namo pietauti, paskambino policijon ir paklausė, ar priešpiečiais nebuvo jokių muštynių, apiplėšimų. Kai budintis atsakė, jog kažkoks piktadarys miestely smogė žmogui peiliu ir paskui suspardė nėščią moterį, eigulys iš karto pasakė vardą. Jis neapsiriko — tai buvo marčios pusbrolis. Jau teistas, bet gavo tik metus.
Tą 1991-ųjų gegužės dieną, kai galvon toptelėjo mintis „Gorbačiovui liko 12 savaičių", žiniuonis pasižymėjo ir, turėdamas laiko, paskaičiavo į priekį — rugpjūčio 8-oji. Ir apskritai visą laiką ramybės nedavė skaičius „8". (Kaip vėliau paaiškėjo, aštunto mėnesio aštuntą dieną buvo slaptas aštuonių pučistų susirinkimas — nuspręsta nušalinti Gorbačiovą nuo valdžios). Norėdamas, kad Maskvą žinia pasiektų dar iki lemtingosios datos, žiniuonis liepos vidury išsiuntė perspėjantį laišką į TSRS Vidaus reikalų ministeriją. Tik neaišku, į kieno rankas jis pakliuvo.

Epilogas

Vyriausiasis eigulio sūnus pasakojo, kad po pirmosios ligoninės tėvas atrodė kaip atbukęs, išbalęs lyg lavonas. Po antrosios pastebimai atsigavo. Neįtariąs jokių beprotystės požymių, tiesa, ekstrasensu jį laikąs tik iš dalies (nes gal per greitai darąs išvadas). Kiti broliai visiškai netiki tėvo sugebėjimais, mama (bandžiusi įkalbėti mesti tą pavojingą užsiėmimą) — kaip kada. Tėvas žinąs daug Biblijos tiesų, klausė ir klausąs užsienio radijo, tad politikoje orientuojąsis neblogai, nors per daug nesikišąs.
Antrosios ligoninės gydytoja, kurią eigulys minėjo geru žodžiu, kategoriškai teigė, jog dingusių žmonių ieškotojas— labai rimtas, „mūsų kontingento" ligonis, ir mašiną jam leidę vairuoti tik iš pasigailėjimo. Seminare Klaipėdoje net paskaitą apie jį, kaip tipišką beviltišką depresininką, skaitė.
Sūnus, išgirdęs šiuos persakytus žodžius, apmaudžiai tarė: „Kaipgi — juk jie iš pirmųjų, nugydžiusių tėvą ir bandžiusių paversti jį neveiksniu, gauna vaistus, premijas ir privilegijas. Negi kritikuos ar abejos jų išvadomis? Varnas varnui (o dar didesniam) akies nekerta".
avatar
zuikute2
Admin

Pranešimų skaičius : 21
Join date : 2009-05-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://magisko.forumo.biz

Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume